32 Reprodukcijos [antikvár]

M. K. CIURLIONIS DAILININKAS ANTANAS VENCLOVA Nuo Mikalojaus Konstantino Ciurlionio (1875—1911) mir-ties praslinko daugiau kaip penkiasdesimt mein. Nuejo [ pra-eiti jo gyventa epocha su savo dvasiniais bruozais, tokiais skirtingais nuo müsi; gyvenamosios epochos veido. Taciau ir dabar mus zavi ir jaudina ne tik talentingi M, K. Ciurlionio muzikos küriniai, bet ir jo didelis (apie 300 paveikslij) dailés palikimas, toks nejprastai naujas, originalus, priestaringas, kupinas sunkiai zodziais nusakomo savaimingumo, spalvingu-mo ir grozio, aidjs muzikiniais sqskambiais, pilnas atkakliu ieskojimii ir aistros. Dél Ciurlionio dailés palikimo vyksta senas gincas, prasi-déjQs dar prie dailininko gyvos galvos. Buvo kritiku, kurie Ciurlionio dailés küryb^ laiké tusciu darbu, nieko gero joje neiziűréjo ir atmeté kaip neturinci^ vertés ir niekam nerei-kalinga. Buvo Ciurlionio garbintojij, ypaciai burzuazinés Lie-tuvos laikais, kurie laiké ji nepralenkiamu „tautos dvasios" reiskéju ir kurie kélé ir vertino jame pirmiausia visa tai, kas jo küryboje abstraktu, niüru, pesimistiska. Ir dabar kartkar-témis dar girdéti tartum sii} dvieju pagrindiniii kritikos kryp-CÍ14 t^sinys ar atbalsiai, kada, is vienos pusés, lengva vulga-rizatoriij ranka Ciurlioni dailininkq norima kuone visiskai isbraukti, o is kitos — stengiamasi gaivinti senos burzuazinés paziüros, Ciurlionyje matancios vél tos pacios nesikeiciancios „tautos dvasios" isikünijim^ ir kazkok| nuo savo laiko atplést^, nesuprantam^ meno reiskinj, kuris daznai charakterizuojamas giriamaisiais auksciausio lalpsnio büdvardziais. Atrodo, kad teisingiausias kelias Ciurlioniui dailininkui suprasti ir vertinti bütq jo glaudus susiejimas su epocha, ku-rioje vystési jo talentas ir buvo sukurti jo paveikslai, — svar-biausia su 1904—1909 metais, turint galvoje ir reiksmingiau-sius dailininko biografijos momentus, taip pat neisvengiamai formavusius jj kaip meno kűréjq. GimQs pieti} Lietuvoje, Varénoje, ir augQs vienoje graziau-siii Lietuvos vietii — Druskininkuose', Ciurlionis is jaunystés dienii giliai jauté Lietuvos gamtos grozj, kupin^ svelniii spalvij su subtiliais peréjimais, labai niuansuotq ir zaving^. Ir mokslo metais, is Varsuvos ar Leipcigo grjz^s gimtinén, jis gerte ger-davo gimtqji] laukq, giriu, melynojo Nemuno ir skaidriaban-gés Ratnycios vaizdus, o isvaziav^s tikra menininko siela 11-gédavosi gimtinés. „ Bütq gerat taip sau besivaiksciojant leis-tis Nemuno kryptimi, link müs^ kalneliq, smélynu, pusq,— raso jis viename savo laiske is Leipcigo. — Ménuo gryname ore, o dargi pavasaris! Nuolat ziüréciau { medzius, zoles, cia pat prie mançs brçstii ir rausti} sauléje pumpuréliai, paskui sviesiai zali ügiai O ten kur-ne-kur is uz didelio lapo jau gélyté iskisa galvutç ir sypsosi saulei Vél girdi pusq snibz-desi, tokj rimt^, tartum tau kazk^ sakyti}. Nieko taip gérai nesupranti, kaip tq slamesj. Miskelis isretéja, jau spindi pro sakas ezeras "' Néra abejonés, kad gimtojo krasto gamta buvo ta pirmoji gili ir vaisinga versmé, kuri dosniai maitino Ciurlionio kü-ryb^, jo sieloje persilauzdama ir issiliedama savaiming omis, originaliomis formomis. Ne mazesni jspüdi kaip Lietuvos gamta Ciurlioniui padaré ir Kaukazas, kuris visu savo groziu ir didybe atsiskleidé pries ji véliau: „Maéiau kalnus, kuriq galvas gloste debesys, maciau ir isdidzias sniego virsünes, kurios aukstai, virsum visij de-besij, laiké savo spindincias karünas, girdéjau sniokstima Tereko, kurio vaga jau nebe vanduo, o putos teka, ir griau-dzia, ir urzgia akmenys. Maciau per 140 kilometrii Elbrus^, tarytum didziulj sniego debesj, baltos kalnq grandines prie-kyje. Maciau, saulei tekant, Darjalo tarpukalnç tarp laukinii}, pilkai zalsvii ir rausw} fantastiniij U0I14. Ejome tuomet pésti, ir tas kelias, kaip sapnas, visa gyvenim^ liks atmintyje. Kelias éjo Tereko pakrantémis, o mes kopéme i Kazbek^ Pagaliau atsiduréme Kazbeko ledyne, kur tokia tyla, jog, vos tik suplosi deinais, atitrűksta uolq gabalai ir lekia i prarajq, "^ Ciurlionis mokési ir brendo tuo metu, kada Varsuvos ir Leipcigo jaunimo tarpe didelj susidoméjim^ kélé idealistiné Kanto, Vunto ir Nicés filosofija. Sii^ filosofij idéjomis gyvai domisi ir Ciurlionis. Jis godziai skaito V. Hugo, H. Ibsenq ir F. Dostojevski, E. A. Po ir L. Andrejevq. Kada Ciurlionis vis labiau ima arteti prie lietuviq nacionalinio judéjim-o, kurio centras nuo 1904 m., kai buvo leista anksciau carizmo drausta spauda, darési senoji Lietuvos sostiné Vilnius, jis domisi ro-mantiniais literatüros veikalais, vaizduojanciais didvyriska lietuviq tautos praeitj, tokiais kaip A. Mickeviciaus „Grazina" ir ,,Konradas Valenrodas", kaip L. Kondrataviciaus ,,Margis", kaip J. I. Krasevskio „Vitolio rauda". Reikia cia pridéti, kad vargonij muzika (jo tévas buvo vargonininkas), skambios dzüku dainos, liaudies pasakos ir padavimai is mazens zavéte zavi jautri^ Ciurlionio siel^. Padavimo apie Juratç ir Kastytj tema jis netgi svajoja parasyti oper^. Kürybingiausias Ciurlionio dailininko periodas sutapo su tragisku musq inteligentijai laiku, kada, carinei reakcijai su-triuskinus 1905 m. revoliucijq, kúriai dailininkas giliai simpa- I Dabar Druskininkuose, namely, kur M. K. Ciurlionis gyveno, atidarytas jo memorialinis muziejus. ' Laiskas is Leipcigo E. Moravskiui (1902.III.21). ^^ Laiskas P. Ciurlioniui is Druskininkq (1905.IX.9). ni